2010 m. birželio 25 dienos ankstyvą rytą aš, Arnas Lukošaitis, Marina Charaim ir penki pakruojiškiai išvykome į Lenkiją, į II Elblągo miesto bėgimą. Šiai kelionei specialiai nesiruošėm: išvakarėse paskambino pakruojiškiai ir pasiūlė 2 žmonėm kartu su jais vykti į varžybas. Perskambinėjęs keletui nusipelniusių vykti užsienin kandidatų ir sulaukęs jų neigiamų atsakymų (išvažiavę arba neturėjo asmens dokumento), nutariau vykti pats, o Marina, pasitarus su šeima, išsiruošė drauge. Kelionė iki Elblągo truko apie 8 valandas. Taigi, atvykome vakarėjant ir apsigyvenome vietos kempingo namelyje, kuriame buvo ganėtinai jauku: lovos, spintos, šaldytuvas, televizorius, kriauklė ir kt. Šiek tiek pailsėję, ėjome pabėgioti po miestą. Pats miestas mažesnis už Šiaulius, tačiau jame yra tramvajus, gražus senamiestis, įdomi architekrūra ir visokių įdomybių. Grįžę pasimankštinom, pagreitėjom, nusiprausėm ir išėjom geriau susipažinti su miestu, su varžybų trasa. Apžiūrėję senamiestį, pasidairėme po įdomesnes vietas bei užsukome į parduotuvę nusipirkt maisto. Maisto parduotuvėse kainos panašios kaip Lietuvoje, dauguma produktų net pigesni. Parėję namo pavakarieniavo ir, aišku, kaip ir dauguma kitų, sėdom prie žydrųjų ekranų stebėt futbolo varžybų. Berods, žaidė Ispanija ir Čilė. Čia, kaip ir visoj Lietuvoj, pasaulio futbolo čempionato karštinė. Po futbolo sugulėm ilsėtis, tačiau kaimynai buvo nesportininkai… ir – išaušo šeštadienio rytas. Atsikėlę šiek tiek pasimankštinom, apsiprausėm, užkandom ir išsiruošėm į varžybas. Nuėję į registraciją buvom maloniai nustebinti: užsieniečiam starto mokesčio mokėti nereikia! Be to, organizatoriai įteikė suvenyrinius maišelius su miesto simbolika, marškinėlius ir medalį su bėgimo atributika. Taip pat maišelyje buvo keletas reklaminių lankstinukų bei miesto žemėlapis (tikrai pravertė). Užsiregistravę, nuodugniau iššniukštinėjome trasą. O ji, pasirodo, beiveik visa dengta bruku, su daug posūkių, dviem vartais, šiek tiek žolės… Visa varžybų trasa buvo apjuosta juostomis, prie posūkių stovėjo teisėjai su švilpukais (atkreipt besimaišančių dėmesį). Priekyje važiavo vedliai su dviračiais. Varžybos prasidėjo nuo mažiausių pasirodymo. 2000 m. ir jaunesni varžėsi 600 m bėgime. Pakruojiškis Robertas Jonaitis užėmė penktąją vietą. Gimę 1997-1999 m. įveikinėjo 1000 m distanciją. Čia Roberto sesuo Rugilė iškovojo trečią vietą. Marina startavo taip pat 1000 m distancijoje. Ji iškovojo trečią vietą tarp merginų, gimusių 1995-1996 m. Po jos išėjo šiaurietiško ėjimo mėgėjai. Čia puikiai pasirodė iniciatorius vykti į šias varžybas Vytautas Jonaitis, kuris 2800 m distancijoje užėmį ketvirtą vietą. O pagrindiniai bėgimai buvo suskirstyti į mažąjį (3 ratai po 1400 m) ir didįjį (7 ratai po 1400 m). Mažajame 4,2 km bėgime tarp merginų, gimusių 1992-1994 m., pakruojiškė Laura Šimaitytė finišavo šešta. Po finišo jai šiek tiek sušlubavo sveikata, todėl ji atsidūrė vietinių medikų rankose. Gerai, kad su mumis buvo Vytauto žmona Vilma, kuri vyko su ja kartu į ligoninę. Didįjį 9,8 km bėgimą įveikęs per 32:41 min. septintą vietą bendroje įskaitoje iškovojo šių eilučių autorius. Po Trakų bėgimo buvo šiokia tokia baimė, todėl pradžioje reikėjo kovoti ne su varžovais, o su savimi. Tačiau po trečio rato baimė dingo ir bandžiau kabintis už šeštos vietos, kuri buvo įvertinta 100 zlotų. Žiūrovų palaikymas buvo neblogas (prastesnis nei Klaipėdoj), todėl stengiausi ir dėl jų. Informatorius vis šaukė Litva (lietuviškai Lietuva) ir vis iškraipydavo ne tokią ir sunkią mano pavardę. Šeštame rate pakilau iki septintos vietos ir sparčiai artėjau prie šeštos, bet … pasirodė finišas. Atkandau nuo priešininko puse pirmuose ratuose sukaupto atstumo, tačiau pralaimėjau apie 30 sekundžių. Po varžybų gavau kvietimą šiek tiek užkąst bufete: sriuba ir dešrelė (kepta griliu vietoje) su bandele. Bevalgant organizatoriai pradėjo šaukt mane ant scenos, kur už septintą vietą įteikė kvietimą dviem asmenim į restoraną už 100 zlotų. Marina ir Rugilė už trečias vietas gavo čekius apsipirkt vietinėje sporto praduotuvėje, atitinkamai 30 ir 20 zlotų. Užmetę akį į žemėlapį, išskubėjome ieškoti parduotuvės. Suradę, pamatėme, kad parduotuvė užsidarė prieš 40 minučių. Čekiai liko nepanaudoti. Grįžome namo nieko nepešę ir išsiruošėme link jūros į Sopotą. Nuo Elblągo iki pajūrio vykome apie valandą. Apžiūrėję jūrą, bandėme užsiropšti ant tilto, bet, pasirodo, įėjimas mokamas! Tiltas aptvertas ir priekyje įtaisyti kontrolės punktai. Ilgai Sopote neužsilaikėme ir nulėkėme į šalimais esantį Gdanską. Šis miestas tikrai didesnis nei Šiauliai su labai gražiu senamiesčiu. Kadangi jau vakarėjo, tai ir Gdanske ilgai neužsibuvome. Patraukėme atgal į Elbląską. Grįžę su Marina patraukėme į restoraną pravalgyt iškovoto čekio. Restoranas pasirodė besantis picerija, tačiau meniu buvo ir kitokių patiekalų. Padavėjos atnešė lenkišką meniu, todėl šiek tiek užtrukome kol iššifravome kas yra kas. Norėjosi pasisotint kaip reikiant, todėl užsisakėme pačias didžiausias mėsos ir picų porcijas bei desertų. Bet pamačius ir suvalgius pirmuosius patiekalus, desertui vietos pilve nebeliko… Į kempingą grįžome persivalgę ir sotūs sugulėme miegoti. Sekmadienį anksti ryte kilom ir šiek tiek užkandę patraukėm link namų. Pakeliui užsukome į Mikolajki, kur yra aqua parkas. Aisku, Marinai labiausiai patiko vandens čiuožyklos, o aš bandžiau pasikaitinti visose pirtyse ir pamirkti vandens voniose. Ant visų pirčių durų buvo užrašyta lenkiškai, todėl viena pirtis mane nustebino, kai įėjus pasirodė, kad ten, tikrąją ta žodžio prasme, šaldytuvas. Prisimaudę ir prisikaitinę, sėdome į mašiną ir patraukėm link Lietuvos. Tikrai visi labai džiaugiamės kai kirtome Lenkijos sieną ir pagaliau įvažiavome Lietuvą… Neilgtrukus, jau vakarėjant, grįžome į Ginkūnus. Labai ačiū pakruojiškiams už įdomią ir turiningą kelionę…
